„Savo kultūroje kartais pusiau juokais sakome: „Skulptoriai mąsto akmenimis". Tuo norime sugestijuoti keletą idėjų. Pirmiausia, kad tie skulptoriai (o ir apskritai dailininkai) nėra stiprūs sąvokinio mąstymo srityje, kur manipuliuojama žodžiais. Antra, jog tas jų „mąstymas akmenimis", t.y. plastinės idėjos, realizuotos kūriniuose, yra sunkiai išverčiamos į žodžių kalbą. Ir galiausia, trečia: mąstydamas tokiu būdu („akmenimis"), vargu ar gali pretenduoti į subtilias, rafinuotas mintis.
Pastogė D. 2003-2004. Poliruotas ir skeltas granitas, 300x450x180. „Keletas skulptūrų Kairėnų parke", Vilnius, 2006-2007
Kad Navako verbalinis mąstymas nėra atrofavęsis, žinome iš jo rašinių spaudoje, atsakymų į dailėtyrininkų klausimus. [....] tačiau kokia yra situacija trečiuoju aspektu: kiek rafinuotas ir subtilus tasai „akmeninis" Navako mintijimas?
Didžioji vaza. 2005. Poliruotas ir tašytas granitas, 450x250x200. „R darbai". Latvijos Valstybinis dailės muziejus, Ryga, 2006
Šičia reikia stabtelėti ir padaryti dvi pastabas. Pirmoji: šis skulptorius jau seniai mąsto ne vien akmenimis, bet ir kitokiomis sunkiomis medžiagomis. [...] Antroji: mano galva, būtini subtilaus, rafinuoto mąstymo atributai - niuansuotumas, kultūriškumas ir sąmojingumas (kursyvas - E.L., plačiau žr.: Andriuškevičius A. Subtilus mąstymas akmenimis, in: Kultūros barai, 1993, Nr. 10, p. 34-35).
Horizontalus cilindras. 2000-2004. Plienas, rūdys, 500x900x290. Tarptautinė skulptūros kvadrienalė „Europos erdvė", Ryga, 2004
Nuo 1990-ųjų Navakas kuria skulptūras iš standaus plieno, nužengusius nuo pjedestalo parodinius skulptūrinius objektus kabina ant sienų, laisvai eksponuoja erdvėje. 1994 m. menininko iniciatyva, bendradarbiaujant su „Meno lyga" ir galerija „Jutempus", senųjų Geležinkeliečių rūmų fasade įkomponuotas „Kablys" tapo ikonografiniu permainų ženklu, reprodukuojamu tarptautiniuose leidiniuose, aptariančiuose pokyčius Rytų ir Vidurio Europoje. Tuo pat metu sukurtos „Trys didžiosios nesavarankiškos" siūlė interaktyvų dialogą su aplinka. Skirtingai komponuojami (atremiami į įvairių architektūrinių stilių pastatų fasadus, suneriami po du ar tris ir eksponuojami urbanistinėje, gamtinėje aplinkoje) segmentai kaskart kuria naujus aplinkos ir meno objektų sąveikų scenarijus.
„Penkios didelės skulptūros satelitinėje Savičiūnų gyvenvietėje", „VEKS 2009" programa „Menas netikėtose erdvėse", Vilnius, 2008.
Nuo 2000-ųjų autorius susidomi plieninių stambių tūrių cisternų, statybose naudojamų šiukšlių konteinerių, statybinių sijų perkūrinėjimu į skulptūrinius objektus. Šiuo metu šie darbai eksponuojami viešai satelitinėje Savičiūnų gyvenvietėje, kur privatizuotose mechaninių dirbtuvių patalpose įsikūrė šiuolaikinių menininkų kolonija. Būtent iš greta buvusio bankrutavusio kolūkio administratorių Navakas perkūrimui ir perpirko dyzelinio kuro ir skystų azoto trąšų (amoniakinio vandenilio) saugojimui naudotas cisternas.
Trys didžiosios nesavarankiškos. 1994. Suvirinti plieno lakštai, rūdys, 900x140x60;
Horizontalus cilindras. 2000-2004. Plienas, rūdis, 500x900x290;
Vertikalus cilindras. 2000-2008. Plienas, rūdys, 900x290x450;
Nauja kabykla. 2007-2008. Plienas, rūdis, granitas, polivinilacetatas/poliesteras, 450x270x270;
Trikojis. 2008. Plienas, rūdys, polivinilacetatas/poliesteras, 770x220x220.
Navakas kaskart plečia naudojamų medžiagų arsenalą. Taip ieškodamas naujų plastinės raiškos galimybių, skulptūrinių objektų kūrimui pradeda naudoti skaidrų silikoną. Vėliau jį ima taikyti kaip standinančią, sutvirtinančią, konservuojančią trapius objektus priemonę.
Šnaresiai. Silikonu apruošti lapai, bambukas, džiovyklė, garso stiprinimo įrenginiai, garsas CD 20 min., keičiami matmenys. Galerija "O/11", Vilnius, 2003
2003-2004 m. surengtose parodose autorius apjungia į instaliaciją perkurtų buitinių daiktų, skulptūrinėje kolonėlėje įkalintą autorinio garso takelio įrašą bei egzistencinį herbariumą - skaidriu silikonu impregnuotų neįtikėtino dydžio kybančių varnalėšų lapų kolekciją. Prasminiu požiūriu įvairiai interpretuotinos instaliacijos balansuoja tarp baugaus organinio nejaukumo ir siurrealistinės elegancijos (plačiau žr.: Andriuškevičius A. Esu skulptūros istorija, in: Šiaurės Atėnai, 2003 04 19).
Vėliavos Nemune. 2004 m. liepa - 2005 m. balandis. Medis, virvės, polivinilacetano - poliesterio audinys, 9800x1500x1800. Merkinė, Nemuno ir Neries santaka
Metus trukęs žemės meno (angl. land art) projektas Merkio ir Nemuno santakos salą perkuriant į laivą, kurį sunaikina ledonešis, atkreipia dėmesį į vitališką ir kontekstualų menininko santykį su gamta (natūra). Kita vertus, šiame projekte pirmą kartą panaudotas polivinilacetano - poliesterio audinys padeda atsekti skulptoriaus susidomėjimo senais automobilių tentais ištakas (plačiau žr. Sluckaitė-Jurašienė, A.M. Vėliavos Nemune, in: Kultūros barai, 2006, Nr. 1, p.27-31).
Lankstinys I. 2006. Naudotas sunkvežimio tentas (polivinilacetatas/polesteras), skridiniai, virvės, priveržimo diržai, 600x600x550. Latvijos Nacionalinis dailės muziejus, Ryga
Instaliacijos, sukurtos naudojant senus krovininių furgonų tentus, liudija nuoseklų Navako pomėgį ieškoti naujų perkurto objekto ir aplinkos jungčių. Patikusi autoriui dydžiu, lankstumu, tvirtumu medžiaga skulptūrinių perkūrinėjimų procese kelia universalius tranzito, migracijos, saugumo klausimus.
Instaliacijos, sukurtos naudojant senus krovininių furgonų tentus, liudija nuoseklų Navako pomėgį ieškoti naujų perkurto objekto ir aplinkos jungčių. Patikusi autoriui dydžiu, lankstumu, tvirtumu medžiaga skulptūrinių perkūrinėjimų procese kelia universalius tranzito, migracijos, saugumo klausimus.
Decorare. 2007. Naudoti (3) sunkvežimio tentai,
(polivinilacetatas/polesteras), 750x1300, skridiniai, virvės, priveržimo diržai. „VEKS 2009" programa „Menas netikėtose erdvėse", Geležinio Vilko tiltas, Vilnius Lankstinys V. 2008. Naudotas sunkvežimio tentas, įtempimo diržai, ilgis 1600
„Krantinės arka“: už ir prieš
Diskusijos apie praėjusių metų pradžioje pastatytą Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“ tai nurimsta, tai vėl įsiliepsnoja. Ši ir dar dvi skulptūros Neries krantinėje – Mindaugo Navako „Dviaukštis“ bei Roberto Antinio „Puskalnis“ – konkrečiai toms vietoms, kuriose vis dar stovi, buvo sukurtos įgyvendinant„Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ Viešųjų erdvių humanizavimo programą. Oficialiai deklaruoti šios programos tikslai – šiuolaikiškai įprasminti atvirą miesto erdvę bei keisti sustabarėjusį požiūrį į meną viešojoje erdvėje.
Sakytume, kad abu jie buvo įgyvendinti su kaupu. Tikrai neironizuojame: tokių skulptūrų mieste iki tol nebuvo, todėl jos tikrai, ypač „Krantinės arka“, patraukė tiek sustabarėjusio, tiek ir nesustabarėjusio požiūrio miestiečių bei miesto svečių dėmesį.
Dabar ir vėl diskutuojama apie „Krantinės arką“, mat ją, iškentusią net patvinusią Nerį, vis dėlto ketinama išmontuoti. Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai baigėsi, metas atsisveikinti ir su tais ar tiems metams sukurtu menu? Nejaugi?
Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Savickienė CityOut informuoja, kad skulptūros „Krantinės arka“, kaip nesudėtingo laikino statinio, naudojimo laikas jau yra pasibaigęs – skulptūrą buvo leista eksponuoti tik iki 2010-ųjų. „Jeigu bus nuspręsta skulptūrą palikti toje pačioje vietoje, (...) jos naudojimo terminas gali būti pratęstas iki trejų metų“, – rašoma viename iš savivaldybės atstovės mums atsiųstų dokumentų.
Tolimesnė „Krantinės arkos“ ateitis buvo svarstoma šiemet sausio 20-ąją. Tuomet 37 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto nariai pasisakė už tai, kad skulptūra būtų perkelta į kitą vietą arba demontuota, o 6 – už tai, kad ji būtų palikta ten, kur yra. Buvo priimtas sprendimas prašyti savivaldybės administracijos direktorių perkelti skulptūrą į kitą jai tinkamą vietą.
Visuomenės pasipiktinimas ir 100 000 Lt honoraras
„Daugelio komiteto narių nuomone, šis projektas nepasiteisino, nes sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir beprasmes diskusijas elektroninėje žiniasklaidoje. Savivaldybė neturi prisiimti jokių finansinių įsipareigojimų dėl skulptūros demontavimo bei perkėlimo darbų. Manome, tuo turi pasirūpinti autorius, kuriam Kultūros ministerija sumokėjo apie 100 000 Lt honorarą ir kuris žinojo, kad skulptūra bus eksponuojama iki 2010-ųjų“, – rašoma savivaldybės atstovės CityOut pateiktame dokumente.
Tiesa, perkelti skulptūros į valstybės valdomą žemę negalima, tačiau galutinai nutarus ją išardyti nieko derinti jau nebereikės. Jei vis dėlto skulptūros priežiūra tektų rūpintis savivaldybei, jai tai atsieitų tiek, kiek kainuoja skulptūros nuvalymas, o tuo rūpinasi savivaldybės Komunalinio ūkio departamento Miesto tvarkymo skyrius.
Tačiau dabar jau balandžio pabaiga, o skulptūra vis dar stovi (beje, kaip ir kitos dvi – „Dviaukštis“ bei „Puskalnis“). Taigi kas su ja (ar jomis) bus?
Kol vyksta diskusijos dėl skulptūros likimo, socialiniame tinkle „Facebook“ atsiradogrupė „Išsaugokim „Krantinės arką“!“ (pirmasis įrašas – šių metų vasario 19 dieną).
Tiesa, reikia pripažinti, kad iniciatyvos autoriai visgi nėra labai aktyvūs: išskyrus vieno jų – Giedriaus Sakalausko – balandžio pradžioje parašytą sveikinimą su Velykomis, kitą su skulptūros išsaugojimu susijusį įrašą randame priskirtą kovo 11 dienai. Juo raginama pasirašyti peticiją „Išsaugokim „Krantinės arką“!“. Ją pasirašė 732 žmonės (pasirašyti galima iki sekmadienio, gegužės 2 dienos).
– Įvairiausios grupės socialiniame tinkle „Facebook“ kuriasi kasdien: kai kurios iš jų yra tikrai aktyvios ir siekiančios užsibrėžtų tikslų, kitos, rodos, kuriamos tiesiog šiaip sau. Kaip yra jūsų atveju? Ko siekiate šia grupe? Kokius tikslus esate užsibrėžę? – teiraujamės grupės „Išsaugokim „Krantinės arką“!“ įkūrėjo G. Sakalausko.
– „Facebook“ grupė „Išsaugokim „Krantinės arką“!“ yra atverta laisvų žmonių diskusijai. Savo tikslo mes siekiame laisvai dalindamiesi mintimis. Tikriausiai pastebėjote, kad savo grupėje mes gerbiame įvairias nuomones.
– Jūsų inicijuotą peticiją pasirašė 732 žmonės. Kada ją ketinate įteikti Vilniaus miesto savivaldybei? Kaip manote, ar jums pavyks pasiekti savo tikslą?
– Peticija bus įteikta, kai tik Vilniaus miesto savivaldybėje bus svarstomas skulptūros likimo klausimas. Manau, kad pasieksime, jog „Krantinės arka“ būtų palikta ramybėje.
– O kaip jums pačiam atrodo, kodėl ši skulptūra turėtų likti? Ar turėtų likti ir „Dviaukštis“ bei „Puskalnis“?
– Man „Krantinės arka“ nėra vien tik paprastas monumentas. Ji – laisvos minties simbolis. Nenoriu tų laikų, kai viskas, kas tik buvo sunkiau suprantama ar ideologiškai nepriimtina, buvo griaunama. Apmaudu, kad 20 metų laisvės neišlaisvino kai kurių žmonių ir jie mato vien tik juodai ar baltai. „Dviaukštis“ ir „Puskalnis“ be jokių dvejonių turi likti. Esu įsitikinęs, kad po kokių penkerių metų vilniečiai tiesiog neįsivaizduos Neries vingių be šių kūrinių.
– Ar domėjotės, kiek per metus atsieitų „Krantinės arkos“ išlaikymas? Kaip manote, ar tą sumą būtų galima gauti iš privačių rėmėjų, entuziastų?
– Mano galva, „Krantinės arkos“ išlaikymas nekainuoja brangiau negu Petro Cvirkos paminklo išlaikymas. O juk sovietinių laikų išsiilgę entuziastai galėtų išlaikyti tą socialistinio realizmo šedevrą… Atkreipkite dėmesį – aš nereikalauju, kad jis būtų nugriautas.
- - - - -
Ar tokios grupės, kokia susikūrė socialiniame tinkle „Facebook“ ir turi 1 470 narių, gali turėti įtakos skulptūros likimą sprendžiančiai tarybai?
„Mūsų manymu, jei tarybos nariai bus susipažinę su šios grupės nuomone, tai gal ir turės įtakos balsuojant už skulptūros pašalinimą“, – CityOut sako Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjo pavaduotoja D. Savickienė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą