V.Viningo tapyba yra ne kas kita, kaip potėpių ir prisilietimų (bei nutekėjimų) konglomeratas. Žvelgiant į visa tai, nepaliauja kamavusi šventojo Tomo abejonė ir netgi norisi bakstelėti pirštu – įsitikinti ar tai iš tikrųjų egzistuoja. Dažai tarytum plevena kelių milimetrų-centimetrų, atstume nuo paviršiaus. Regisi, kad ryškiaspalvis potėpių (trumpesnių-ilgesnių, dar ilgesnių – masteliai kinta ir vis tai priklauso nuo spalvos intensyvumo, pasirinkto teptuko pločio, rankos mosto ir daugelio kitų nežinomųjų) spiečius garsiai zvimbdamas plevena erdvėje. Kiek pazvimbęs tas spalvų debesys trankiai teškiasi į drobę ir tada vieni išgyvena ir visiems laikams sustingusiame judesyje įsiamžina pasipriešinusioje plokštumoje (tokiu būdu išsaugoma pirminio plevenimo struktūra), o kiti (sunku pasakyti – ar patys silpniausi, ar tiesiog patys labiliausi, sugebantys prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių) po smūginio prisilietimo nuteka žemyn, veikiant amžiniesiems gravitacijos dėsniams. Būtent šie nutekėjimai galutinai užfiksuoja ir pirminį plevenimą, ir esminį prisilietimą, ir galutinį sustingimą. Be nutekėjimų V.Viningo tapyba prarastų labai daug. Galbūt ir visą pačią esmę. Be nutekėjimų tapyboje neliktų judesio – V.Viningo tapybos kibirkšties, vadovaujančio prado. Kitais žodžiais tariant – sielos. Paroda veiks iki gegužės 21 dienos
Vidas Poškus
Triptikas "Nuotaikos". 2003, 100x120, kartonas, akrilas.
Šią parodą pats dailininkas pristato kaip džiazines improvizacijas. Tai Miles Davis, Charlie Parker, John Coltrane bei kitų džiazo atlikėjų muzikos refleksija tapyboje. Drobėje perteikiamas emocinis ir estetinis įspūdis, kylantis klausantis džiazo. Autorius pripažįsta: "tapydamas stengiausi perteikti ne tiek įspūdį, sukeltą muzikos, kiek pačių atlikėjų charakterius, sukuriančius džiazuojantį muzikanto įvaizdį. Fiksavau emocinę muzikanto būseną, išreikštą mimiką, gestų, kūno kalba.
Dienraščio "Respublika" pokalbis su Virginijum VininguVienas kritikas parašė, kad Virginijaus Viningo tapyba - „kaip džiazas ir vynas“. Vadinasi, pagavi, svaiginanti, įtraukianti. Jos nereikia aprašinėti, į ją reikia žiūrėti. Ji turi vyriškos jėgos. Tačiau ne brutalios, o teikiančios saugumo jausmą. Apie tokius moterys sako - „kaip už mūro“.
Ir štai šių metų pavasarį per dailės kūrinių labdaros aukcioną išgirstu, kad jį patį prispaudė bėdos. Sunki liga. Neteko darbo. (Jos, kaip žinoma, po vieną nevaikšto.)
Šįkart su klaipėdiečiu dailininku susitinkame meno mugėje „ArtVilnius ‘11“. Nors po interviu Bikuškio plenere praėjo vos metai, naujienų yra daug ir gerų.
- Taigi pirmas klausimas apie sveikatą. Anaiptol ne privalomai mandagus.
- Jau viskas gerai. Puikiai pavyko operacija. Išlikęs nebent mažytis nerimo šešėlis.
- Manau, padėjo ir jūsų įgimtas optimizmas.
- Ir jis, ir begalinis šeimos palaikymas. Ir žmona, ir sūnūs nė akimirkos neabejojo, kad liga atsitrauks.
- Bet kaip tik tokiu metu netekti darbo...
- Baigėsi sutarties laikas Klaipėdos universiteto Dailės fakultete. Vilniaus dailės akademijai pasiėmus visas nemokamas vietas, mažai beįstojo studentų. Vieno dėstytojo teko atsisakyti.
- Kaip reagavo studentai?
- Jiems - šokas. Ėjo, prašė... Kad ir atleistas, nueidavau pakonsultuoti. Juolab kad ir mano žmona - paskutinio kurso studentė.
- Trys sūnūs, o žmona - studentė? Tai kelinta čia santuoka?
- (Juokiasi.) Pirmoji. Ji baigusi Telšiuose drabužių modeliavimą. Dirbo Klaipėdos muzikiniame teatre kostiumų dailininke. Užaugo vaikai, kilo noras pastudijuoti tapybą. Kodėl ne.
- O jūs pats - dabar atsidėsite tik kūrybai?
- Ne tik. Dar dėstau Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Nors tai jau visai kas kita nei dirbti su studentais.
- Ruošiate vaikus tolesnėms studijoms?
- Iš esmės taip. Nors ne visi stoja į aukštąsias. Tačiau žinios, kurias jie gauna per dailės pamokas, pravers visam gyvenimui. Čia kaip ir muzikoje. Nebūsi profesionalas - būsi supratingas meno vertintojas. Vakar, pavyzdžiui, pradžiugino viena mano mokinė. Užsuko su draugu čionai ir sako: dėstytojau, noriu įsigyti jūsų darbą. Sutarėme susitikti Klaipėdoje. Užsuks į dirbtuvę, išsirinks.
- Beje, kaip jūs, pasvalietis, prigijote Žemaitijoje?
- Puikiai. Juolab kad ir tėvas žemaitis, ir žmona - nuo Skuodo. Jau studijų metais pajutau, kad Vilnius man per didelis, per judrus. Pernelyg didelė žmonių, menų kondensacija. Klaipėda - jaukesnė, ramesnė. Ir oras labai geras. Gaivūs jūrų vėjai prapučia, išvalo.
- Atsirado savas draugų ratas?
- Be abejo. Daugiau, sakyčiau, profesinis. Labai stiprus Dailininkų sąjungos skyrius, kuriam dabar, po Algimanto Jusionio vadovauja skulptorius Arūnas Sakalauskas. Dar meras Žalys žiūrėjo toli į priekį, kviesdamas į Klaipėdą menininkus. Ne be jų pagalbos sutvarkė senamiestį, papuošė miestą skulptūromis. Nors... pastaruoju metu atsirado ir neprofesionalaus kičo. Tai jau palikime miesto dailininko, architekto sąžinei. Lyg ir aiški nuostata, kad tas menas nepraeis, o žiūrėk - praeina.
- Kur negali pinigai, gali dideli pinigai?
- Akivaizdu, kad taip. Kita vertus, tie dalykai neamžini. Kaip rodo gyvenimo patirtis, laikas atsirenka.
- Ką veikia jūsų trys sūnūs?
- Jauniausias dvyliktokas, vyresnysis ką tik įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti tapybos. Pirmu numeriu! O vyriausias Londono muzikos universiteto Džiazo katedroje mokosi groti saksofonu.
- Tai štai iš kur jūsų drobėse tiek džiazuojančių, bliuzuojančių, pučiančių saksofoną. Ką jau kalbėti apie pačią tapybą, kuri lyg laisva džiazo improvizacija prie drobės. Teptuko kirčiai, šuorai, dažų nutekėjimai. Ir tie pavadinimai: „Ella“, „Night song“, „Jam session“, „Introduction“, „Expression“, „Brazillia“... Gal ir pats muzikuojate?
- Vaikystėje mokiausi groti fortepijonu. Į pamokas ateidavau rašaluotais pirštais. Mokytoja estetė kartą pasakė, kad išsitepliojęs rašalu daugiau nebesirodyčiau. Kadangi sovietiniais laikais visi parkeriai leido rašalą, muziką teko mesti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą