Vytautas Matulionis

Vytautas Matulionis: „Imu į rankas gintarą ir nustebęs klausausi gaivalingos gamtos simfonijos. Matau ryto saulės užlietą gigantiškų medžių mišką, tūkstančius gyvų sutvėrimų, audžiančių gyvenimo giją, vėjo nešamą orchidėjos žiedadulkę, pušies sėkliukę, sidabrinį voratinklio siūlą... Iki mūsų... milijonai metų ir lavina kataklizmų. Visa tai matė šis kantrus keleivis.”

Vytautas Matulionis, kaip ir B. Stulgaitė, yra vienas žinomiausių kartos, kuri devintajame dešimtmetyje į lietuvių juvelyriką atnešė atsinaujinimo dvasią, atstovų. V. Matulionio kolekcija – tai masyvūs, spalvų ir medžiagų turtingumu spinduliuojantys žuvies, driežo, voro, bitės, skruzdėlės pavidalo kaklo papuošalai ir segės. Šie papuošalai skatina prisiminti per amžius gyvavusį požiūrį, kad papuošalas yra daiktas iš brangių medžiagų, kad brangakmeniai puošia ir turi magiškas galias, taigi papuošalas turi demonstruoti brangias ir taurias medžiagas. Gyvūnus vaizduojantys papuošalai yra dailės istorijos tradicija, kuri, be kita ko, išsaugojo ir gyvūno kaip amuleto reikšmę. Tik iš pirmo žvilgsnio V. Matulionio papuošalai gali palikti perdėtos gausos įspūdį. Iš tiesų juose vyrauja kompozicijos tvarka: gyvūno kūno masę ir smulkias detales jungia aiškus siluetas, įvairiaspalvės medžiagos netampa margumynu. Dailininkas pasirenka vieno ar kito gyvūno kūną tinkančius vaizduoti gintaro gabalus ir prie jų priaugina iš sidabro padarytas kūno dalis. „Žuvis" – kuklus plokščias matinis gintaras, kurio išlenktą formą dailininkas papildė pridėdamas nedidelę galvą, uodegą, pelekus. Neskaidrų gintarą dailininkas panaudojo „Varlei": ji tarsi pokštaudama „varto" dideles mėlynu turkiu pagyvintas akis, o ant jų dar išraižytas užrašas: „šiaurė–pietūs–rytai–vakarai". Įrašai ant sidabrinių bei paauksuotų paviršių turi dekoratyvinę ornamento paskirtį, tačiau ne vien ją. Ant driežo, saulės stichijos gyvūno, išgraviruoti magiški „saulės kvadrato" skaičiai, ant skruzdės – visatos tvarką simbolizuojantis „mandalos" ženklas. Papuošaluose dominuoja gintaras, kurio iškilius, poliruotus, viduje fantastiškais pavidalais švytinčius gabalus dažnai naudoja dailininkas. V. Matulionis sėkmingai sprendžia nelengvą uždavinį: priderinti prie gintaro pusbrangius ir brangius akmenis. Pavyzdžiui, ant masyvaus „Driežo" uodegos jis išdėsto balzganą kalnų krištolą, kuris suteikia reljefiškumo metalo paviršiui, su juo tarsi susiliedamas netrukdo gintarui. „Driežas" pakabinamas ant turkiu ir jaspiu puoštos grandinėlės, ir visuma tampa kontrastinga, bet kontrastas skoningas. Savo gyvūnams dailininkas naudoja ir mažus, kaip žvilgantys taškeliai ant metalo brangakmenius. Ametistai ir topazai atsiduria greta magiškų rašmenų ant bitės sparnelių arba tampa gyvūnų akimis. Gal kam atgrasi tikroviška „Voro" išvaizda, tačiau kaip preciziškai padarytos jo kojos, koks šiltai jaukus gintataras...Todėl voras – nešantis laimę, gerasis. V. Matulionio kūriniai su gintaru įrodo, kad gintaras nėra „individualistas", nesutariantis su kitomis medžiagomis, reikia tik talento. V. Matulionis yra sukūręs ir objektų: didelį gintarinį kirvį kovotojams už gintaro sugrąžinimą į profesionaliąją juvelyriką, žvakę iš gintaro, imituojančią vaškinę. Šiuose kūriniuose į lietuvių meninėje savivokoje gintarui priskiriamą sakralumo aurą žvelgiama su autoironija.